BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Realus ir nerealus knygų pasaulis

Per savaitę perskaičiau tris knygas:

H.Wassmo „Bėgimas nuo Franko“;

V. Pelevin “Šventoji vilkolakio knyga”;

Khaled Hosseini. „Bėgantis pasku aitvarą“.

Dabar rašysiu ne recenziją. Tiesiog, kaip keistai pinasi realus ir fantastinis pasaulis. Neseniai pati rašiau apie savo nematomą draugą. Dargi kai jau net jis man nepadeda, į pagalbą pasiteliu “Matricos”‘ idėjas, ir galvoju, kad viskas netikra. Sunkumai netikri, keblūs klausimai netikri, atsakymai netikri, nervinantys žmonės netikri, alkio nejaučiu nes jo nėra. Matyt, kiekvienas turime kažką fantastiško.

Štai “Bėgime nuo Franko” herojė turėjo savo antrąjį aš. Pas mus visus toks yra, tik vienus jis skatina, kitus stabdo. Knygoje, buvo pirmasis variantas.

Vilkolakių istorijoje taip pat pasaulis ne visai tikras, daug hipnozės ir nerealių dalykų. Manau, autoriai nebebando visko aprašyti proziškai kaip gerbiama Žemaitė. Jei herojus turi nerealių galių, jos ir atskleidžiamos. Jei patinka su savimi šnekėti, jis tą ir daro. Jei sapnai gyvenime svarbiausi, jie ir užima didžią teksto dalį. Nieko ypatingo, viskas natūralu.

Todėl labai keista buvo skaityti trečią knygą. Ji tokia reali. Žmogaus išgyvenimai būdingi bet kam. Ko gero ir aš panašiai tokiose situacijojose jausčiausi. Jokių nerealių fantaziju. Jei bijo, save mintyse drąsina, kuo paprasčiausiai. Jei prisimena, tai kuo natūraliausiai. Jokių nerealių planų užkariauti pasaulį. Po šitiekos fantazijų apnuoginimų tokią knygą buvo keista ir labai įdomu skaityti.

Rodyk draugams

Galvos švarinimo operacija

Hm… Skaičiau kaip redvel užsiėmė smegenų (oi, vonios) valymu.

Galvojau, blem, kai aš tokia tinginė tai tikrai neisiu vonios šveist. Bet smegenis po tokių nesėkmingų dienų išsivalyt reikia.

Būdai, kuriuos išbandžiau:

Alus… Galvojau padės. Skanus alus. Truputį padėjo. Nes juokinga pasidarė.

Žmonių stebėjimas. Sėdėjau bare. Stebėjau kaip elgiasi žmonės.

Ji švenčia gimtadienį… Kokių keistų dovanų gavo, pvz., kokių 50 flomasterių rinkinį. O ir pati keista… Ta suknelė. Ir tai, kad eidama parūkyti šaliką vyniojasi ilgiau nei rūko.

Užsieniečiai, labai simpatiškas prancūziško tipo vaikinas ir dar simpatiškesnė tamsiaodė mergina.

Padavėja nemoka angliškai, užtat gražuolis barmenas moka. Nelabai patiko šitai merginai tai kaip atrodo užsakyta kiaulės koja.

Moteriškės kampe, atrodo lyg pabėgę nuo vyrų. Keista tokias sutikt bare. Nors visai nekeista…

Sėdėdama net prikūriau jų gyvenimams įvairių istorijų, smulkių nelaimių. Visai gal mano galva prašviesėjo. Jaučiuosi šiek tiek kaip “Ely Macbyl”.

Padariau super sekmadieninę vakarienę. Visą dėmesį sutelkiau vien jai. Orkaitėje kepta višta su bulvėmis ir daug daug česnako. Žinojot, kad keptas česnakas labai skanus. Blem, man beveik skanesnis už tą vištą buvo… O jos liko dar ir šios dienos vakarienei, jėga ar ne? Iš karto galvoje šviesiau.

Tas pats tvarkymasis. Išsivalius dulkes, išsiurbus katės plaukus regis tikrai galvoje „Feng Shui“ pagerėjo.

Naujos veiklos atsiradimas. Čia paslaptis. Negaliu niekam sakyt.

Rašymas. Rašiau laiškus kam netingėjau.

Pusę nakties skaičiau knygą…

Darbas, darbas, darbas. Padariau namų darbą. Darbe pratęsiau, baigiau rašyti tikrai sunkų tekstą. Jaučiuosi šaunuolė.

Ar man jau geriau.? Beveik. Regis ir kiti tai pastebėjo. Drastiško smegenų valymo šį kart išvengiau.

Rodyk draugams

Kokios programos man reikalingos?

Ne paslaptis, kad didžią dienos dalį {{ir ne tik}}, praleidžiame prie kompiuterio. Dirbame {{taip, pasirodo darome ir tai}}. Gal žaidžiame dar, naršome… Žinoma, neišsiverčiame be reikalingų ir naudingų programų {{jaučiuosi, kaip rašydama eilinį, darbinį tekstą, gal nusikeikt paįvairinimui}}.

Taigi, kokios programos man reikalingos? Čia parašysiu ne išsamų aprašyma, o ką ir kodėl tenka naudoti įsijungus PC.

Nei namuose nei darbe neišsiverčiu be “OpenOffice”. Tiksliau be “Writer”, na ir dar tos kaip “Exel”.

Turėjau aš “Microsoft” produktus (namuose yra ir Office2007), bet taip pripratau prie nemokamo, kad…  jis man pats pačiausias. Tai dažniausiai naudojama programa, visgi darbas susijęs su rašymu.

Dar man labai reikalinga “IrfanWiev”. Ja taip pat naudoju ir darbe, ir namie. Darbe, ji nepamainoma iliustracijų daryme. Namuose ši programa reikalinga nuotraukų peržiūrai. Anksčiau naudojau tam kažkokią, populiarią, nelegalią… Tačiau, “IrfanWiev” greita ir paprasta, atlieka tas pačias funkcijas.

Trečia programa, be kurios negaliu išsiversti yra “Opera”. Myliu šią naršyklę, nors nežinau už ką. Naudoju ją taip pat ir darbe, ir namie.

Dar yra tokios programos kaip “Google Talk”, “Skype” ir “Miranda”. Jas aš įvardinu kaip vieną vienetą. Man būtų tas pats ką naudoti jei visi žmonės pasirinktų, kurią nors vieną iš jų.

Hm negi man tiek mažai programų tereikia? A… ką tik pažiūrėjau kas pas mane atidaryta ir supratau, kad užmiršau pačią svarbiausią.  Programą, be kurios nebūtų man mielas gyvenimas. Tai “Total Comander”. Kai prisėdu prie kompo, kur šito gėrio nėra, pasimetu… pasimetu, kad neveikia f5 ar f3 mygtukai kaip man reikia ir panašiai…

Pasirodo kiek nedaug man tereikia. Dar yra visokie muzikos, filmų leistuvai, apsaugos programos. Bet tiesa sakant, man visiškai dzin, kuri iš jų įdiegta kompiuteryje.

Rodyk draugams

Pasiduodu

Nebemoku šnekėt. Čia aš rimtai. Pasakau, kažką ir niekas nesupranta. Pakartoju, užsiplieskia, nors nuoširdžiai nieko tokio neturėjau omenyje. Pajuokauju, nesijuokia. Sako nejuokinga. Kas keisčiausia aš nesikeičiu. Esu tokia pat. Man rūpi tie patys dalykai. Mano bajeriai stiliaus nepaiketė. Salomėja sutrikus. Ble… Turbūt ir to ką noriu parašyt niekas nesupras. Atrodo tiek mažai tereikia jei nori nuraminti žmogų. Pora palaikymo žodžių. Viskas. Daugiau nieko. Bet turbūt geriau pasakyt pora piktų žodžių? Jie trumpesni ar ką?

Užsiparinau juodai.

Rodyk draugams

Nan nebesisiseka

Skambutis į duris. Ką čia ryte velnias nešioja? Pasižiūriu pro akutę.

O tai ponia Nesėkmė (o gal Nelaimė)? Šmaikštuolė. Jeigu galvoja, kad atidarysiu jai duris gali jau mąstyt iš naujo. Dar tris kartus paskambinus, kažkur išsinešdino. Gal patikrint ar nėra, kur atviro lango… Būtų naivu to tikėtis lapkritį.

Visa bėda, kad man reikės išeiti. Kaip prasmukt nesėkmės nepastebėtai? Išsiunčiau savo nematomą draugą pašnipinėti. Ok, bandau… Pasirodo šita karvė (atsiprašau, nelaimė), manęs tykojo. Pradžioj sušlapino batus… Po to pasistengė, kad trulas nuvažiuotu prieš pat nosį, o netinkantis autas stotelėje aptaškytų. Ne gana to, užstabdė kompą, iškrovė telefoną, būtent tada, kai man žiauriai reikėjo pasitikrint paštą. Parduotuvėje paslėpė visus mano dydžio džinsus, bet parodė super odinę striukę, kurios negaliu nusipirkt… Sugadino rozetę, kuri dabar kibirkščiuoja, įstatė ant kojos eilinę mėlynę, supykdė su geru draugu ir niekaip neleidžia susitaikyt. Pasistengė, kad sužinočiau nemalonų dalyką, būtent tada kai susiruošiu valgyt. Ir kaip man pasislėpt nuo tos nesėkmės? Nuo praeitos savaitės besitęsiančios bėdos, kad ir smulkios, bet pradeda ne juokais siutinti.

Rodyk draugams

Turėjau 10 mobiliakų

Ech… Kai pamąstai… Neturėjau mobiliako ir buvo gerai… Dabar turiu tai irgi gerai :))))))). Ta proga apžvelgsiu savo aparačiukų evoliuciją:

Pirmas, bet visai nemylėtas busvo “Philips Savvy Vogue”. Atrodė baisiai:



Sakiau gi, kad baisiai. Bet šiaip kaip aparatas visai smagus buvo. Galima buvo pasitikrinti ar sėkminga diena (skaičiavo bioritmus). Turėjo žadintuvą, o prie sms'kių galima buvo įterpti paveiksliuklą (nesvarbu, kad kituose telefonuose to nesimatydavo). Kainavo jis visus 159lt, nes pirktas buvo su sutartimi. Turėjau aš jį gal net kokius 3 mėnesius. Buvau viena krūtesnių abiturienčių, nes turėjau MOBILIAKĄ. Nesvarbu, kad nebuvo kam skambint ar rašyt, o ir tai baisius pinigus kainavo.

Antras telefas buvo “Siemens A35″:



Protingai pasakysiu. Tai buvo daungreidas (xi xi xi). Nieko jis neturėjo, nei žadintuvo. Garso buvo neįmanoma išgirst. O ir šiaip šūdas nerealus buvo. Nuolat gedo. Mygtukai nusitrynė. Ir visa tai buvo tais laikais, kai sukčiaujant siųsdavom

nemokamas Tele2 žinutes ( čia kai pradedi siųst, ir nutrauki. Sms nueina, o nuskaičiuot nuo saskaitos nepasivargina…). Su šiuo telefonu turbūt išsiunčiau daugiausiai žinučių per visą gyvenimą. (šits aparats man kainavo 95lt).

Trečio telefono nekenčiau iš visos širdies. Ir dabar dar labai nemyliu ”Nokia” telefonų. Taigi:

Taip taip. Tai legendinė 3310. Kodėl legendinė? Nes 7 iš 10 mobiliuotųjų turėjo būtent ją… Jie ją dievino ir mylėjo… brrr. O ta standartinė sms'o pyyyy pyp kaip užknisdavo.

Ką ji galėjo ir ko ne tikrai nerašysiu, nes šį tautos aparatą žino visi. Šitas daiktas man kainavo 199Lt. Nors ”Snake” man patiko. Negaliu visiškai meluot (na čia tio pliusų ieškau).

Kai tik atsikračiau tos nesąmonės…. Įsigyjau ketvirtą mažylį “Alcatel 311″:

Jis mokėjo siųsti EMS žinutes (ai tokias nesąmones, kurios taip ir neišpopuliarėjo). Jis busv mažas (bet storas). Jį jau galima buvo ir kišenėje nešioti. Šitas man ir vėl nepatiko. Kodėl? Kas turėjo Akatelį turėtų suprast. Daug 

neaiškinsiu, bet kaip matom dėl kažkokių priežasčių napaplito šio gamintojo telefončikai.

Tęsiam toliau. Atėjo laikas pristatyti penktą aparatą. Voulia… Tai “Siemens A55″:



Va šitas jau man patiko. Ekranas buvo padoriai didesnis. Turėjo NET 4 polifonines melodijas. Jėgelė kiek aš jas grodavau!!! Dar turėjo kažin kokį tai fainą žaidimą, kurį žaisdavo visi mano grupiokai. Minusų nesugalvoju.

Priėjome labai svarbų momentą. Lūžį. Kitas mano telefonas buvo spalvotas. Galit patikėti??

Tai “Siemens M55″:

Jau koks gražutis, koks fainutis. Mažas, blyksi šonai raudonai, kiek nori melodijų tiek prisikeli. NET 2MB atminties:))). Turėjau papildomai jungiamą fotiką, tai kai pleškindavom… dar dabar pilna fotkių iš tų laikų. Spalvų, tiesa, šitas daiktas turėjo tik apie 4000. Tarp jų kažin kodėl nebuvo nei raudonos, nei geltonos. Tik purvas kažkoks. Žodžiu fainas buvo nerealiai. Tačiau aš visada norėjau perlenkemo telefono.

Taigi, septints aparats. “Motorolka v300″:



Jei reiktų įvardint, kuris man patiko labiausiai, tai sakyčiau šis. Nerealus tas jausmas kai pagaliau į rankas gauni dėmesio vertą aparačiuką. Ekranas rodo “ledinį” vaizdą. Muzikytė groja nepalyginamai. Žodžiu super super super. Tik, kadangi jį pirkau jau gerokai padėvėtą, ir dar pati pamėčiau… sugedo jis man. Mielasis.

Naujas aštuntasis: “Sony Ericsson w300″.

Kuo ypatingas? Kad “walkmanas”. Ausinės super patogios. Ausinuką iš karto pardaviau, nes turint šį telefoniuką, jo tiesiog nebereikia. Supratau, kad ”Sony Ericsson” gėris savo funkcianalumu. Bet ilgai neužturėjau ir šito.

Dabar pristatau du telefonus, kuriuos turiu dabar:

“Sony Ericsson z710″:

Realiai jis nieko nesiskiria nuo aštunto modelio. Bet man ausinuko valdymas paprastesnis (užlenkus telefoną), daugiau spalvų ir pats aparatas gražesnis. Nesiskundžiu, bet turėsiu tik iki Kalėdų.

Na ir pagaliau, mano jubiliejinis dešimtas džiaugsmas “HTC Touch”:

Šiuo daiktu aš rašau, rašau… Net blogo įrašus “Worde” rašau. Labai daug naršau internete (o kaip gi be jo). Žaidžiu, piešiu ir vėl užsirašinėju. Žodžiu kankinu kaip reikalas. Ir visai negaila buvo tiek pinigų, kiek visi kiti mano 9 telefai kartu sudėjus kainavo.

Kokios išvados? Žinau jau kas pakeis “z710″. LG “Shine”. Kai tik baigsis eilinė sutartis.

Rodyk draugams

Nieko rimto

Savaitgalį teko dalyvauti vakarėlyje su nepažystamais žmonėmis. 

Nepirmas - nepaskutinis kartas, tik skirtumas nuo ankstesnių, tas kad čia vis LABAI Gerai vieni kitus pažinojo. 

Nejaukiai jaustis ne mano būdui (jau nebe mano būdui). Tačiau iš prigimties esu tylenė stebėtoja… Įdomių dalykų apie žmones galima pastebėti…

Virtuvėje mėtėsi du žurnalai. Storasis “Laima” ir “Mažylis”. Panos nusičiupę “Laimą” pervertė greitai. Pakomentavo kelias reklamas, tą aną… Nebeįdomu…

Tada prasidėjo pašaipos, maždaug tokio pobūdžio: oi kas čia skaito “mažylį” pas jus? Kuriai čia reikia?

Na ir taip toliau.

Bet… (visada būna “bet”, ane?)…

Tos pačios pašaipūnės kai sulindo į žurnąlą tai laiko prasme daug ilgiau ten lindėjo nei “Laimoje” (oi koks mažius, oi, o šitas koks fainas, fui žindymas… oi kaip juokiasi… nu ir tėvelis…. šešiolika vaikų????).

Ar galima daryt kokias nors išvadas????

Vakarėlio pažiba - katė. Visos dvi, tiesa sakant. Ir stebint vienos jų medžioklę (iš kur tokiu metu musė gali atsirast?), dalyviams kilo mintis apie tai, kas būtų jei žmonės turėtų uodegas:

juk būtų neįmanoma nuslėpti jausmų. Apsimestum ramus, o uodega plakasi…

kaip vizgintis turėtų uodegėlė susižavėjus… chi chi

visokiuose COSMO būtų patarimai ala “kaip suprast ką kalba jo/jos uodega”. Pavyzdžiui, jei ji klube prieina tiesiai prie jūsų ir uodega apsivijusi tamstos kaklą stipriai prisitraukia, vadinasi jai patinkate… 

Jei jis išlėto mataruoja uodega, vadinasi yra atsipalaidavęs… 

Jei ji suka uodegos galiuką ant piršto, reiškia, kad bando atkreipti jūsų dėmesį…  Ir taip galima tęsti….

Atėję į vakarėlį žmonės puola bučiuotis vieni su kitais ( tipo sveikinasi), tačiau minioje netikėtai atsisukę į nepažystamą žmogų labai sutrinka….

Kai tau pristato naują žmogų po 5 sekundžių negalite pasakyti vienas kito vardo.

Visi atneša saldumynų, tačiau greičiausiai sušlamščia visokius čipsus, sūrius ir t.t (ar ne geriau tada ir atsinešti tokių?).

Tvarkytis prieš tūsus visai neapsimoka. Vistiek kas nors ką nors išpils, sudaužys…

Čia tik paviršutiniški pastebėjimai. Nes įdomiausiai matyti kūno kalbą, kas kam patinka ir kas kam nelabai… Kai esi nepažystamas ir nesusidaręs išankstinės nuomonės, tai itin gerai matosi.

Rodyk draugams

Psichologija 2 ?????

Šūdas šūdas šūdas… Rašiau rašiau rašiau… Norėjau publikuot ir …. ai viskas dingo. Lamerė blondinė (čia aš apie save, nekreipkit dėmesio).

Rašau iš naujo, bet taip gerai nebeišeis.

Pažystama sukėlė susidomėjimą, pasakiusi, kad perskaitė knygą. Visų pirma, tai aš esu knygų graužikė. Antra, tai ji neskaito knygų. Bet mano beaugantis smalsumas (kuris mane kada nors pražudys. Tikrai tikrai, ir greičiausiai anksčiau nei vėliau), subliuško. Nes ta knyga pasirodo ne knyga, o šūdaknygė (būna tokių kategorijų, pvz., šūdopolis) “kaip susirasti draugų ir daryti įtaką kitiems”. 

Mergina sužavėta. Kiek patarimų, kaip įdomu… ir bla bla bla bei bla bla bla.

Knyga man regis jau sena. Nes prieš kokius 8 metus, mano MB kambariokas buvo parsitempęs iš bibliotekos. Jam tai tikrai reikėjo draugų, nes gyveno ponas F vien tam, kad kitus nervintų. Akivaizdu, knyga nepadėjo, nes draugai nyko nyko, kad galiausiai niekas iš bendrų pažystamų nežino nei kur F gyvena, nei ką veikia (ir nemeluokim, niekas nepasigenda).

Tokios šūdaknygės perkamiausios. Ne visi tiki jų galia. Štai ir JOG, rašo apie naujuosius Ostapus Benderius.

Negi taip reikia, kad kažkas patvirtintų, kad tu gali? esi nuostabus? tau pasiseks? Negi neužtenka, kad tai pasakytų artimas žogus? Nes tai kas už dyka, yra nevertinama?

Susisnervinau. Bet turbūt iš pavydo, kad dar neparašiau knygos, kaip tapti liežuvio nenulaikančia kale ir už tai nenusvilt dirbtinių nagų.

Rodyk draugams

Nelaimėlė

Jei norit į mane ką nors mesti, kaip tik turit tokią progą. Tikrai pataikysit. Net siūlyčiau ką nors sunkesnio pasirinkti, arba purvino. 

Norit pakišti koją? Dabar palanki proga. Pargriūsiu ir skaudžiai užsigausiu.

Taigi, jei kas nors pykstat ir norite atkeršyti, darykite dabar. Nes sėkmė nusisukusi kaip reikiant.

Įrodymai:

Vakar žiauriai nusiplojau nuo lovos.

Oi, tik nereikia, alkoholio nevartojau. Bet įsitikinimas, kad už manęs dar yra šiek tiek vietos, buvo stiprus. Tai aš ir atsirėmiau į tą “vietą” ranka. Oi kaip skaudėjo… Oi… Ir fiziškai, ir dėl to kad MB (mano brangusis) labai žvengė (supraskit, juokėsi, kvatojo, net ašaros riedėjo).

Po to naktį ėjau… Na prisireikia kartais… Ir klausimas toks pasistojo (kilo, atsirado, susigeneravo)… Na kas sumažino duris? Jei mano petys nepratilpo. Irgi buvo saldu saldu, gardu gardu, daugiau nebesinorėjo. 

Primenu! Negėriau, nerūkiau… Užsimiegojusi buvau (visgi ketvirta ryto). Bet kodėl kitais kartais  taip nenutinka? Beveik neprabudusi ir nueinu ir sugryžtu… Ir sveika, ir gyva…

Šiandien. Darbe.. Išgėriau kavos. Išsiploviau puodelį. Einu visa laiminga. Ir bac…. Užkliudžiau kažką puodeliu. Terkšt tik ( o gal dzingt)… O puodelis koks fainas buvo. Visa leidykla gyrė… Su katinukais…  Tai va. Terkšt tik… O jau kiek juoko, o jau kiek laimės kolegoms. Galima pagalvot, Kalėdos atėjo, arba kad ryt dirbti nereikės. Nepaisant to, kad jau labai gaila puoduko… Susipjausčiau ranką. Gal man kokių vitaminų reikia? Nes kraujas tik po poros valandų nustojo tekėt.

Ir turiu nuojautą… o mano nuojautos visada pasitvirtina… be to remiasi patirtimi… kad tai ne pabaiga. Aš optimistė (tikrai tikrai), todėl tikiuosi gyva liksiu. O jei jau kokia ranka nulūš… Na Zvonkė išgyveno tai ir aš galiu.

Rodyk draugams

Nematomas draugas

Susimasčiau (taip taip, ir vėl…) apie tai, kad mano nematomas draugas, turbūt, jaučia dėmesio stoką. Niekas nežino, kaip jis gyvena ir ką veikia. Padėtį teks taisyti. Jis pats prisiprašė… Tai dabar tegu džiaugiasi viešu dėmesiu:

  1. Jo vardo nesakysiu, nes neseniai paskolinau :) (vardą, o ne draugą). Nebūtina visiems žinot.
  2. Ką mano draugas veikia dabar? Kadangi, esu darbe (niekam nesakykit, kad darbo metu rašliavoju), tai jam nelabai įdomu ką veikiu. Laksto kažkur leidykloje. Paskutinį sykį mačiau, kaip sukiojosi aplink mergas.  Apsimetė, kad nemato, kad aš jį matau. Būdamas ramus ir pavargęs, dažniausiai, sėdi tarpelyje tarp mano ir Donoro kompiuterių.
  3. Kai važiuoju troleibusu, mano nematukas saugo mano nugarą. Visada parodo, kur yra tikrai laisva vieta (tikrai laisva, reiškia, kad prieš tai nuskanuoja transporto priemonės turinį ir įvertina bobučių grėsmę).
  4. Kai darau valgyti, būtent jis man pasako kiek ir kokių prieskonių dėti. Todėl, beveik niekada nepersūdau (ir atvirkščiai) maisto. O tai kad jis itin mėgsta šlaistytis pipirais, tai čia jau skonio reikalas. Gal ir aš mažiau aštriai valgyčiau.
  5. Kai klausausi muzikos, nematukas visada persuka gabalus pajautęs, kad mane pradeda užknisti. Jis visada žino ar šitą dainą klausysiu iki galo, ar jau užteks ir pirmų sekundžių. Kai suabejoja, leidžia pasiklausyti lygiai minutę ir objektyviai įvertina mano reakciją.
  6. Galvojat jis labai geras? Kai jaučiuosi blogai, jis tikrai manęs neguodžia. Sėdi ir šaiposi. Maždaug, taip: “na, imk ir dar žliumbti pradėk, juk tu pati nelaimingiausia, ir afrikoj vaikai visai nebadauja… taip taip… kad nusilaužei nagą baisiau tik cinamis… oi darbai nesiseka, vargšelė, tai gal eik siuvėja dirbt, laimingesnė būsi..” ir taip toliau. Aš čia rimtai, visai neperdedu.
  7. Nė velnio jis nesidžiauga ir kai man gerai. Šlykštukas visada burba: ” džiaukis, džiaukis… kol gali… ryt nusisuksi sprandą, išmes iš darbo, nustips šunelis, sugęs čiaupas, o dabar pasidžiauk, pasidžiauk”. Ir taip sarkastiškai visada… piktai…
  8. Žinokit, net kai perku drabužius, jis įlenda į matavimosi kabiną, kad pakomentuotu: ” nu negi jau negalėjai išsirinkt ko nors, su kuo dar baisiau atrodytum???”. Bet tenka pripažinti, kad jo dėka nebeprisiperku visokio šlamšto. Nes netyli kai tikrai gerai atrodau.
  9. Bjauriausia nematomo mano draugo savybė yra jo trauka mano plaukams. Vargstu, ryte, kol atvedu save į daugmaž “bus gerai” būseną… O jis visą dieną, slysdamas pro šalį, būtinai turi sujaukt viską… Tai vaikštau paskui kaip kutvėla susivėlus.   
  10. Dar jis mėgsta pridirbt visokių nesamoniu, dėl kurių turiu teisintis: “nesuprantu, kaip aš galėjau tai parašyt”, “neprisimenu, kad būčiau taip sakius…” , “jėtau, negi čia aš tiek klaidų pridariau?”.
  11. Jis dažnai sutinka, nepasitaręs su manim, atlikti ką nors bjauraus. Aš tikrai pasakyčiau “ne”. Bet nesuspėju. Ir negaliu pykt, nes viskas visada baigiasi gerai ir net naudingai.

Kyla klausimas, kam tokio bjaurybės reikia? Nes jis naudingas (šiais laikais viskas į naudą remiasi). Nes jis mane myli ir nebijo pasakyt savo nuomonės. Net žinodamas, kad įspirsiu jam už tai… Kritikuoja protingai tada kai reikia ir ten kur reikia. Net šaiposi tada kada to reikia (įvertinu tai gerokai vėliau). Neleidžia užmigti ant laurų… Jis yra nematomas (nors toks jausmas, kad atsirado žmonių, kurie pradėjo matyt). Jis yra mano.

Rodyk draugams