BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Juokinga?

Kaip atkreipti žmogaus, sėdinčio šalia tavęs lėktuve, dėmesį:

1. Paimk savo nešiojamajį kompiuterį;

2. Atidaryk jį lėtai ir ramiai ;

3. Įjunk ;

4. Įsitikink, kad žmogelis žiūri įkompiuterio ekraną ;

5. Atsidaryk “internet explorerį” ;

6. Užmerk akis ir atlošk galvą į dangų ;

7. Giliai įkvėpk ir nuspausk šią nuorodą:

http://www.thecleverest.com/countdown.swf

8. Pažiūrėk į bendrakeleivio, sėdinčio šalia, veidą.

Va tokį bajerį radau ir paplatinau tarp kolegų.

Pora nuoširdžiai kvatojo. O tas, kuris bijo skraidyt sakė “nesąmonė…”. O šiaip pas jį geras jumoro jausmas.  Galvoju visi juokai yra reliatyvūs. Mums jau važiavo stogas, be to žurnalas rašomas panašiais žingsniais. Todėl juokinga…. Ai nesvarbu…

Rodyk draugams

Ką daryt kai darbo yra, bet dirbt negali? Ir neturi ką veikt.

Taip aš galiu dirbti į priekį.  Bet prisipažinkit, daugelis taip daro? Abejoju.

O darbo yra. Tikrai. Ir nemažai. Bet čia susidūriu su tuo atveju, kur nuo kitų priklauso. Tų kitų neįmanoma niekaip paskubinti, nes tokia politika. Tikrai negalima nieko padaryti. Tai ką veikt?

Mintis, kad viskas susikraus deadlainui(kaip tariu taip ir sakau), nervina ir blokuoja kitas mintis. Dar labiau nervina, kad esu bejėgė. O iš viso nervina labiausiai tai, kad turiu sėdėt 

darbe, nors vienintelis darbas (na tas kur į priekį) dirbamas naudojant internetą. Taigi, patogiai lovoje namie galėčiau tai pasidaryti ir dar papietauti iš atsargų. Kaip sakant be išlaidų. Ir dar nereiktų galvot ką rengtis… Ir nereiktų dažytis…

Kai atsibosta daryt į priekį (jei daug padarysiu ir vėl neturėsiu ką veikt), užsiimu tokiais niekais kaip rašinėjimas į blogą, ir šiaip. Bet aš darboholikė. Todėl lendu prie kolegų ir zyziu… gal tau padėt… gal tau padėt…gal tau padėt… Velnias, niekam nereikia pagalbos.

Ir kam manęs iš viso reikia?

Rodyk draugams

Salomėjos nušvitimas

Supratau, kodėl man niekaip nesiseka gyventi pagal planą.

Todėl, kad nėra plano.

Genealu ir niekaip nesuprantu, kodėl ankščiau apie tai nepagalvojau.

Juk dažniausiai iš vakaro nesugalvoju ką rengsiuos ryt. Būtent todėl ryte išverčiu visą spintą, po to sugrūdu atgal. Dar po to užsimetu ką nors, ko nereikia lyginti. Ir išeinu nepatenkinta.

Darbe neplanuoju savo darbo dienos. Juk darbai yra ir juos reikia padaryti. Kam skaičiuoti? Neprisirišusi aš prie skaičių. Todėl susiparinu kai užgriūna lavina. Kita vertus juk nepalnuosiu: 1. Parašyt atvartą. 2 Prižiūrėt ko primaketavo anieji. 3. Dar kas nors. 4. Lavina ko nors netikėto.

Aš niekada neplanuoju savaitgalių ir man patinka kai paskambina ir sako “šeštadieni eisim į “Būsi trečias”". Ok. Taip ir žinojau. Bet jei būčiau taip planavus nuo pirmadienio mane erzintų. Nes gal sugalvosiu ką nors geresnio. Gal…

Neturiu aš jokio plano. Turiu tik minčių. Ir jas įgivendinsiu. Bet tai ne planas.

Rodyk draugams

Nešvarka darbe

Arba kitaip tariant netvarka:)

Kai ateina valytoja pastoviai aprėkia, vai vai koks netvarkingas mano stalas. Kiek visko daug ant jo, ir kokia aš netvarka (nevala nedrįsta pasakyt). Ir ko jau ten tai daug? 6 reikalingi žurnalai - tai mano asmeninis archyvas. Apipaišytas ir skirtingomis spalvomis apspalvintas būsimo žurnalo planas. Bet užtat aš žinau, kiek parašyta, kas 

atiduota, kiek sumaketuota ir kas maketavo, kur atsirado reklama. Ir viskas ant vieno A4 formto lapuko. Dar mėtosi apipieštas teo blonknotas. Davė kažkur kažkada. Ten mano pastabos ir taip toliau. Gal čia apipaišymai netvarką kelia? Dar yra mano ir kolegos bendras kalndorius, McDonaldo vėliavėlė (kolegos parnešė dovanų, kai ėjo, o aš ne).. Dar yra tušinukas, rankinė (šone, niekam nemaišo), USB rakčiukas, Bluetooth adapteriukas, puodelis su šaukšteliu (dažniausiai švarus), lūpų blizgio dėžutė, pora markerių. Ir kaip ir viskas. Jokių šiukšlių. Tai kame netvarka? Ar būtina man viską į stalčius kaišiot? Ar kaip? Jei man taip patogu, tai ko kabinetis???

Rodyk draugams

Sausaininės pietautojai

Niekaip neatsikratau įpročio stebėti kas ką veikia… Gal dėl to, kad įprotis naujas??? Anksčiau vaikščiojau į žemę žiūrėdama ir nieko nematydavau. Bet gi kaip įdomu aplink…

Šiandien nuėjau pavalgyt į tokią sausainių parduotuvę Gedo prospekte prie Vagos knygyno. Nedidelė ji, bet ten būna skanių bandelių ir pieno… Kibinų, grietiniečių, blynelių, pvz., su vištiena… Na žodžiu, visai nieko.

Spendžian iš eilutės prieš mane, ne aš viena taip galvojau.

Tetulė: rudas ilgas paltas, juoda skrybelė, rudas šalikėlis pervertas per kažkokį žalvarinį raizgalą vadinamą sege (bet tos tetulės…, jos specialiai taip rengiasi? ).

- Keturias bandeles su varške. Išsinešimui.

Pardavėja (P.):

- Yra tik dvi.

Tetulė (T.):

- O kokios čia?

P:

- Su marcipanais.

T:

-O šitos? (aš mąstau, o ji taip visas badys? Taigi parašyta prie kiekvienos krūvelės kokos čia bandelės)

P:

-Šitos su obuoliais.

T:

-Skanios??? (ne, nu aš jau nervijuosi)

P:

- Perkamiausios. (oho, koks diplomatiškas atsakymas, dešimt balų)

T:

- Tada duokit man šitų keturias.

Pagaliau apsipirko. Kiti klientai.

Du darbininkai. Matyt iš tų kurie prospektą remontuoja, arba ką nors kitą, aišku. Atrodo tipiškai, darbinė apranga. Buvo lyg ir mėlyna. Dabar pilka.

-Du kavos išsinešimui ir keturis kibinus su aviena. Pašildykit, irgi išsinešimui.

Viskas aišku, paprasta ir keista… Negi jie nenori užtempti savo laiko.. Na tipo, kad nereiktų greitai grįžti prie darbo… Bet gal aš per daug stereotipiškai galvoju apie tai, kad darbininkai (na tie kur taiso kelius) amžini tinginiautojai.

Jauna mergina. Kodėl vos žvilgtelėjus į ją man pasirodo, kad ji kokia nors menininkė studentė? Gal dėl to, kad su juodais kerzais, kuriuose balti raišteliai (kaži nesusitepa? nes man raudoni tai pastoviai nuo tų metalinių skylučių nusidažydavo), megstom storom pilkom pėdkelnėm, žaliu (samaniniu) paltu, pilku šaliku. Bet net ne tai ją prie menininkų priskyrė, o tai kad ji turėjo tokį daiktą, kuriame nešiojami susukti piešiniai. Na cilindrą tokį. Nežinau kaip jis vadinasi, bet kai mokiausi dailioškėje turėjau tokį. Graži tokia mergina, :)

- Bandelę su varške ir pieno. Gerai būtų kambario temperatūros, bet šiaip bet koks tiks…

Hm… Kažkaip labai romantiška man tos bandelės su pienu… Nors nemėgstu nei pieno nei bandelių :).

Dėdulė. Visą laiką muistėsi ir kalbino pardavėją.  Storas toks dėdulė. Kažkodėl spėju dėstytojas, nes su rudu švarku. Žinau žinau, tai joks rodiklis. Bet jei dėdulė atrodo kaip dėstytojas, tai aš taip ir sakau. Pagaliau priėjo jo eilė.

- Man tų pagaliukų po tris į du maišelius.

Pardavėja žiūri…

-Nu va tų pagaliukų. Su spanguolėm. Po trys štukytes į du maišelius.

P:

- Ta prasme jums po tris sausainius atskirai pasvert?

-Taip vaikeli (geras vaikelis, gal 30 metų), tada dar kavos. Nu ir dar man tris tokius pat pagaliukus prie kavos.

Mergina. Jai 25. Juoda striukė. Nes šiandien ryte pažiūrėjus pro langą nusprendė, kad palto gaila. Ilgas žalias šalikas. Pūpsanti kišenė su mobiliaku iš kurios kyšo laidas einantis lyg ausų. Girdisi muzika. Alkana ji, todėl užsisako:

-Kibiną, valgysiu čia, obuolių sulčių ir tris grietiniečius išsinešimui.

Taip tai aš.

Grietiniečiai vakarienei, man, vyrui ir kambariokei. Prie žiema dvelkiančios, cinamonu ir gvazdikėliais kvepiančios arbatos.

Rodyk draugams

Garsiniai pagalvojimai apie nieką

Tai va… Pastaruoju metu įvairiose interneto vietose, kažkur ten tarp nuliukų ir vienetukų pasipylė įvairiausi rašiniai apie blogus, apie tai kokie jie turi būti, ką juose rašyti. Ką daryti, kad blogas būtų populiarus? Vienas iš patarimų tai rašyt konkrečiomis temomis, nes asmeniniai blogai apie nieką yra neįdomūs. Vadinasi maniškis pasmerktas būt neįdomiu. Nes aš mielai paskandinu skaitytojus savo nesėkmėse, pastebėjimuose ir nuotaikose. Ir jei iš kirvio išsivirsiu košę tai tikrai norėsiu pasidalinti receptu. Jei gatvėje čigonė mane apšauks pusprote, aš norėsiu pasiguosti. Jei darbe atrasiu super nemokamą programą, su visais pasidalinsiu. Mano mintys šokinės. Aš iškeiksiu visą pasaulį arba viešai prisipažinsiu meilėje. Aš tokia. Negaliu įlyst į rėmus vien tam, kad gaučiau daugiau komentarų, arba tam, kad mane aplankytų trim skaitytojais daugiau.

Gerai jau… Šiandien mano stogas pavažiavęs, aš 4000 karų mačiau tą patį žodį parašytą skirtingai (reikėjo šriftą parinkti). Po tokių išbandymų ne tokių nesąmonių galima prirašyt.

Rodyk draugams

Salomėja mąsto, kas nujojo jos darbo savaitę…

Blem, jau penktadienis. Tai turbūt, turėtų skambėti kaip “jėga, pagaliau savaitgalis” ar kažkaip panašiai.

Gerai, jėga, pagaliau savaitgalis. Laimingi? Aš tai jo. Ryt nereiks anksti keltis.

Visgi kai pagalvoji, kad vat neseniai buvo anos išeignės, dabar naujos, pagalvoji, o kur dingo tas laikas tarp jų? Ar tos penkios dienos iš vis buvo vertos gyvenimo?

Pirmadienis.

Pirmadienį tai pamenu. Reikejo pagaliau užbaigt su tuo pyp pyp pyp piaru. Sulaukt patvirtinto varianto. Supratau, kad ir kiek mokėtų, daugiau to nebesiimsiu. Kainuoja daug nervų, o svarbiausia visiškai neįdomu. Daugiau iš pirmadienio neprisimenu nieko. 

Antradienis. Ką veikiau antradienį? Tikrai neprisimenu. Pamenu, tik prieš darbą, tokioj be ryšio parduotuvėje ”Pumpuras” pirkau kavos. Daugiau? Just work and home.

Trečiadienis.

Nuoširdžiai bandau atsimint. Na darbe kaip darbe… Regis nieko naujo. O šiaip… Ai pamenu, pamenu… Visą dieną skaudėjo skrandį, todėl nėjom krepšinio žiūrėt į kaboką.

Ketvirtadienis.

Vakar. Na atsimenu kaip vakare, norėjau aplenkt kamščius, todėl nusprendžiau paėjėt iki kitos stotelės. Per CUP’ą. Užėjau į knygyną. Nusipirkau porą knygų. Nors nevalgiau savaitę, nes alga vėluoja. Tik mergos taip gali, tarė mano vyras sužinojęs. (dar segę ir auskarus nusipirkau). Tai gal geriau tada kamštis? Kas dar vakar? AAA, pradėjo namie veikt internetas, tai pabrausyjau :). Visgi įvykis. Nes Zebra veikia tik kartą per mėnesį.

Penktadienis.

Šiandiena. Pasidariau visus svarbius darbus. Pasižadėjau padėti kitiems. Hm. Nieko naudingo išskyrus tai ką reikia.

Po velnių penkios dienos, o nieko įsimintino. Nieko gražaus. Penkios dienos, kur reikia gerai pasukti galvą ką veikiau. Ar vien dėl to, kad tai ne savaitgaliai jos turi būt tokios nykios??? Aišku, prisimenu blogus dalykus, kad pinigų daug išleidau, kad prastai jaučiausi… Tai išskiria dienas iš konteksto.

Nyku….

Rodyk draugams

Idijotiška hipotezė

Jau kokį dalyką juokingą apie mane išmąstė. Vaikštau ir pasakoju visiems.

Dėl ko mąstė:

Pasiskundžiau, kad neišsimiegu žiauriai. Miegot einu normaliu laiku. Keliuosi normaliu laiku. Lyg ir nemiga dingo, tai yra miegu, o ne šiaip vartausi. Bet neišsimiegu. Vaikštau paskui kaip zombis, net kava akių nepraplečia.

Išklausė ir sumąstė:

Tu turbūt slapta super herojė. Dieną gyveni normalų gyvenimą, o naktį gelbėji pasaulį. Ir pati to nežinai.

Pirma mano reakcija:

žvengiu žvengiu žvengiu.

Antra reakcija:

Galvoju, kad per daug gal “herojų” serialas žmogui įtaką daro. Ok, aš pati pastoviai svaigstu apie nematomus draugus, Matricą (šaukšto nėra) ir panašiai. To man dar betrūko, kad naktimis kitus gelbėčiau.

Trečia mano reakcija:

O kokia herojė? O turiu superkostiumą? Kokios mano galios?

Ketvirta reakcija:

Ne, nu juokinga ir taškas.

Rodyk draugams

Ką Salomėja galvoja apie Kalėdas…

Galvoja kažką…

Aš visada kaip ne visi. Gal čia užsitęsusi paauglystė maištauti. Tai va.

Apie ką as čia? Ai, Kalėdos… Man jos patinka. Viskas man patinka. Nekenčiu Valentinkės, Naujako naktį galiu miegot, Velykų nesuprantu, net gimtadienių nemėgstu.

O va, Kalėdos man patinka. Man gražu, kai visos parduotuvės pasipuošia tais lievais blizgučiais. Mėgstu kičinį Cocacolinį Kalėdų senį. Man patinka gauti dovanų. Stovėdama begalinėje Maximinėje eilėje, žiūriu kokių gėrybių kas gaus dovanų. Pagalvoju, kad mano vaikystėje nebuvo gigantiškų žaislų už 20lt… Svarbu pakuotė didelė, nes dovanos juk visai ne tai. Man būdavo dzin ką gausiu, svarbu ta paieška prieš Kalėdas. O jei nerasdavau dovanų tai dar geriau, nes tas naktinis sėlinimas…

Man patinka išsitraukt tarybinius eglutės žaisliukus. Kokie jie juokingi, tos stiklinės matrioškos, ar konkorėžiai. Fainai gi. Visi rėkiam oi kaip šlykštu Jingle bels… Kaip nusibodę. Ir man nepatinka. Bet vistiek kai puošiu namus pasileidžiu tokį Kalėdinį CD (niekas tokio neturi:))) . Fainai gi… Tai vienintelė krikščioniška šventė, kuri manęs nenervina. Nesiputoju, nepuolu aiškint, kad čia nesąmonė, komercija. Aš mielai ieškau dovanų. Dzin, kad kažkas iš to pelnosi.

Man patinka paskutinė darbo/mokslo diena prieš Kalėdas.

Man nesvarbu, kad Kalėdos brukamos jau dabar. Vistiek apie puošybą, dovanas ir kitką predėsiu galvot antrą gruodžio savaitę. O kad prekybcentriai jau dabar žaislais užsivertę man nesvarbu. Kaip ir nesvarbu, kad prieš tai buvo žvakės, o dar prieš tai mokykliniai reikmenys. Einu ir praeinu.

Bet yra tokių dalykų, kurie man buvę nebuvę. Nekenčiu sniego net per Kalėdas.

Per kūčias valgau draustinus patiekalus. Ir niekad neragauju būtinai visų jei man neskanu.

Nekenčiu karnavalų ir darbinių kalėdinių vakarėlių. Ypač teminių.

Po Kalėdų prasideda išpardavimai. Šitas tai man patinka.

Mano pasisakymas beprasmis. O ka aš galiu padaryt, kad pirštai per klavą patys lėkioja.

Rodyk draugams

Kas aš?

Kai man sako:

Tu keista.

Aš pagalvoju:

Ačiū už komplimentą.

Niekadada neklausiu kodėl.

Kai man sako:

Ačiū, buvo skanu.

Aš pagalvoju:

Taigi aš gaminau, ar gali būt kitaip?

Kai man sako:

Suprantu tave.

Aš pagalvoju:

Tikrai? Aš tai ne.

Bandau paklausti ir ką gi supranta?

Kai man sako:

Gražiai atrodai.

Aš pagalvoju:

Pudrink kam nors kitam, man tas negresia.

Atsakau:

Ačiū.

Kai man sako:

Nustok pykt.

Aš pagalvoju:

Nematei manęs piktos.

Pasakau:

Nematei manęs piktos.

Kai man sako:

Pasiilgau tavęs.

Aš pagalvoju:

Iš kur rudenį drugeliai pilve?

Atsakau:

Melagis.

Kai man sako:

Gerai dirbi.

Aš pagalvoju:

Ką dabar dar reikia padaryt?

Atsakau:

Stengiuos.

Kai man sako:

Kur pirkai šituos auskarus?

Aš pagalvoju:

Jau sakau, kad nulėktum ir nusipirktum.

Atsakau:

Ten ir ten.

Kai man sako:

Padaryk bjaurų darbą.

Aš pagalvoju:

Ne ne ne.

Atsakau:

Iki kada?

Kai manęs klausia:

Nori šokolado?

Aš pagalvoju:

Noriu.

Atsakau:

Noriu.

Kai manęs klausia:

Nori į galvą?

Aš pagalvoju:

Myli mane, ane?

Atsakau:

Bandyk.

Kai manęs klausia:

Ar myli mane?

Aš pagalvoju:

Labai.

Atsakau:

Į durnus klausimus neatsakinėju.

Man sako:

Tu pikta.

Galvoju:

Ne tavo reikalas.

Atsakau:

Vadinasi sekasi laikytis susikurto įvaizdžio.

Kai man sako:

Tu nusišneki.

Galvoju:

Šūdas šūdas šūdas.

Atsakau:

Ee, nu blondinė gi širdy, ko norėt.

Kai man sako:

Nebegerk šiandien.

Galvoju:

Tu teisus.

Sakau:

Neaiškink.

Man sako:

Tu įdomi.

Aš pagalvoju:

Pati žinau.

Kai man sako:

Tu kitokia:

Galvoju:

Geriau jau nebūčiau. Kitokiu niekam nereikia.

Kai man sako:

Esi kaip visos.

Galvoju:

Tai paskutinis mūsų pokalbis.

Sakau:

Užtat tu išskirtinis chamas.

Kai man sako:

Tu ypatinga ir nuostabi.

Aš pasimetu ir nežinau nei ką galvoti, nei ką sakyti.

Rodyk draugams