BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nauji namai

Tai ką. Neseniai atsikrausčiau, ir vėl išsikraustau. Tikiuosiu naujuose namuose apsistosiu ilgiau.

Rodyk draugams

Kvietimas kavos…

Žinau, nesąžiningai elgiuosi, kad traukiu visus čia, bet dar kokie penki kartai ir baigsiu:)))

Rodyk draugams

Kaip užmušinėjau dieną…

Na neužmušinėjau aš jokios dienos. Nereikia visko suprasti tiesiogiai. Tačiau situacija tokia, kad šiandien (šeštadienį) dirbam, kai visi normalūs žmonės (įskaitant ir kitas leidyklos redakcijas) ilsisi. Dirbam tai dirbam nes dirbti reikia…:) Tačiau vakar buvo penktadienis. O penktadienis nepriklausomai nuo to reikia ryt į darbą ar nereikia, yr švents reikals . Juo labiau, kad vakar apturėjau pirmą šiais metais Kalėdinį vakarėlį kodiniu pavadinimu “trylika litų trylika centų”. Pavadinimą jis gavo tokį todėl, kad keitėmės dovanomis, kainuojančiomis būtent tiek. Su čekiniais įrodymais. Tram param pirmą vietą už tikslumą gavo dailės rinkinukas iš aliejinių dažų, pieštukų, akvarėlės ir kitokios smulkmės. Jis kainavo tiksliai kiek reikia. Vienu centuku skyrėsi prezervatyvų ir 3 in 1 kavos rinkinys… Tolimesnių dovanų nevardinsiu.
Žodžiu dovanos gausiai aplaistytos, dalyviai lamingi miega, o toliau skaityti čia.

Rodyk draugams

Klausausi svetimų pokalbių:)

Tik tų, kurių negaliu negirdėti:).
Darbe:

Redakcija. O labas. Aha yra. Permest? Negaliu.. Ei klausyk koks tavo vidinis? Aha, du septyniolika. Ai neperjungsiu, perskambink… Oi tiesa turi jau prizą? Man reik į kryžiažodžius įdėt…


M, labas. Čia aš. Taip. Klausyk aš tau įmečiau mergą. Rasi, patarimų folderyje, vadinasi merga_rodo_pirštas.

Dažniausi darbiniai pokalbiai vyksta viduje tarp kolegų ir iš šalies skamba taip:

Taip. Gerai. Įmečiau. Į neskaitytus. Aha. Einu.


Gatvė. Troleibusas. Kavinės.

Gatvėje greitu žingsniu eina blondinė. Kas ji ir kokia nežinia. Tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo kai tos, kurių pagrindinis darbas yra būti gražiomis. Kol ji praeina išgirstu:

Martinį gal, ar šiaip paprastą kokteilį… ne, nes negaliu… taigi aš tau pasakojau vakar. Nu TAIP, ble (čia pasakyta buvo šiek tiek kitaip). Joooo.

Ėjo praėjo, nesudomino.
Pasivijau kažkokią tetą. Šita energingai rėkia į ragelį. Einu iš paskos ir negaliu negirdėti.

Tai aš užeisiu tik tu pasakyk ko nupirkt. Taigi dar turim. Ką? Taigi buvo nauja dėžutė. Spintelėj. Taigi sakiau, kad prieš kelias dienas pirkau. Nerėkiu. Taigi gatvėj. Pasišildyk…

Akivaizdu, tetulė šnekėjo su namiškiu. Jos galvoje irgi tik buitiniai reikalai. Nieko labai įdomaus.

Einu greta vyruko. Kostiumuotis:

Išrašykit sąskaitą faktūrą už paslaugas. Taip. Taip. Išsiunčiau elektroniniu paštu. Ryte. Taip. Ne, viskas ten. Galim užsakyt. Tai paderinsim. Ne aš asmeniškai negaliu. Variantas. Reikia pagalvot. Gal ir suorganizuotų…..

Ech, eilinis pokalbis apie darbą.
Troleibuse. Paauglė:

Ble, nu taigi, kaip gaili būt tokia atsipūtus? Nu ką aš žinau. Zeba. Ką? Aišku. Tai ne ble…

Nieko nesupratau, nieko ir nenoriu suprast. Ir per visą savaitę išgirdau tik vieną įdomų pokalbį kavinėje. Nuo pradžios iki galo. Mergina:

Labutis. Ką veiki? Eik tu sau. Ir kaip? Nešalta? Žėk kodėl aš tau skambinu… Ok Ok, taigi paskambinu ne tik kai reikia, neburbėk… aha.. na tai klausyk. Sekmadienį Aniusios (?) mergvakaris. Aha. Taigi išteka per Kalėdas. Jo. Na tai klausyk toliau. Organizuojam pagrobimą. Tipo kažkas tokio, kad mes ją pakviečiam į tam tikrą vietą. Pasakom, kad bus mergvakaris, kad reikia apsirengt kekšiškai. Ji atvarys, tada kas nors paskambins pasakys, kad vėluojam, nes ten kokie nors nesklandumai ir, kad ji palauktų. Čia pasirodai tu. Ji tavęs nepažins nes matė tik kartą kai girta buvo. Tai va įsitempsi ją į mašiną ir atveši į mūsų pobūvio vietą. Prieš tai aišku pavaidinsi, kad veži į mišką. Sutinki? Tai ok. Dedu pliusą, paskambinsiu vakare pasitart.

Sėdžiu aš ir mąstau… Idėja neoriginali. Mano grupiokė jau organizavo panašų mergų vakarą. Tačiau kita vertus, šiais laikais nenorėčiau tokios staigmenėlės… O ir baigtis gali ji ne kaip, jei bus ne tinkamai suorganizuota…

Telefoninių pokalbių išvados. Žmonės kalba bet kokiomis temomis. Trumpais žodžiais. Dažnai pokalbiai visai neįdomūs. Daugelis mėgsta kalbėt tokiu garsu, kad nori ne nori vistiek viską girdi. Gal todėl aš ne tik iš vis nemėgstu telefonu šnekėt. Bet ir beveik niekada nekalbu kai kas nors girdi.

P.S. Kai kurie pokalbiai gali būti ne tiksliai atkartoti:) Skirtis linksniai, sumažinta keiksmažodžių.

Rodyk draugams

Darbas nesukelia protingų minčių

Vis dar svaigstu ir kažką rašau.

Rašau kol kas čia.

Rodyk draugams

Ką aš labiausiai mėgstu, arba kaip sunku sudaryti topą.

Komentuoti ir vertinti galite čia:) Bet įrašą skaitykite čia.

Rodyk draugams

Ar rašymas apie nieką gali būti pomėgis?

Man rašyti patinka labiau nei kalbėti. Taip, prisipažinsiu aš dažnai užsikompleksuoju dėl to, kad veltui švaistau sakinius, žodžius, raides, skirybos ženklus ir visą kitą kas sudaro raštą. Aš labai norėčiau vos prisilietusi prie klaviatūros, arba savo delninuko stiko, parašyt arba ką nors naudingo, arba ką nors labai įdomaus. Visad manau jei jau rašau, reikia kažką parašyt. Nes tas pats kaip jei jau kalbi, turėk ką pasakyt. Tačiau yra kaip yra… Gal dėl to ir rašau, nes galima pasirinkti skaityti ar ne. O štai šnekančiojo dažniausiai klausome bent jau iš mandagumo.

Dabar šneku konkrečiai apie veiksmą. Rašymą. Aš geriau šimtus kartu parašysiu, nei vieną syk pasakysiu. Kaip pvz., pateikisiu tai, kad turiu du telefonus. Išnaudoju maždaug 5 iš 20 lt naudodamasi pagrindiniu. Kitu telefonu per 2 mėnesius nė syk nešnekėjau ir sąskaitą pasipildau tik internetui.

Jei labai reikia paklaust ko nors tokio, ko nemoku suformuluot, ar bijau atsakymo ar… Geriau parašau priešais sėdinčiam kolegai per icq, o gyvai parodau šypsenėlę :). Tai nėra reakcijos vengimas. Matau tą reakciją. Juk prieš mane sėdi. Tiesiog rašydama aš laisviau galvoju. Jei darbe vyksta erzelis, mėtomasi komentarais ir panašiai, aš mėgstu įsijungt skype ir asmeniškai parašyt ar paklaust, o ne į eterį.

Laiškų rašymas apskritai didelis mano pomėgis. Kai nebebūna kam, rašau sau. Turiu tam net dėžutę atskirą. Gal man kokia šizofrenija? O juk mano draugystė peraugusi į santuoką irgi prasidėjo nuo paprasčiausių popierinių laiškų rašymo.

Pradžioje įrašo minėjau, kad kompleksuoju. Dabar irgi galvoju, gal neskebt, nes na koks skirtumas, kad kažkam patinka rašymo procesas… Man tai dvelkia kažkokia romantika. Tai kad aš sėdžiu ir lieju mintis. Kartais padėjusi tašką užsisvajoju ir įsiklausau į iš kito kompo sklindantį filmo garsą… Taip, keistų pomėgių pas žmones būna….

Rodyk draugams

Tai kaip ten su tuo Kalėdų seniu?

Darbe vienas kolega pasakė, kad jį erzina tai jog jo trimetė dukra tiki Kalėdų seneliu. Nes tai kaip ir melas ir visi atvirai jį skleidžia. Nes nėra to senio. Tai aš galvojau galvojau… galvojau… ar teisinga meluot vaikams. Net apie Kalėdų senį. Ir begalvodama sumąsčiau: taigi yra tas senis! Kažkokis žmogas juk sėdi toj Laplandijoj, gauna reik manyt, kažkokį atlygį. Jo darbas būt seniu.

Vat ar jis dovanas nešioja tai jau atskira kalba. Gal ir nešioja, bet tikrai ne visiems pasaulio vaikams. Išvados įdomios. Senis yra. Tikras, Kalėdinis. Bet jis visiškai neatitinka apie jį kuriamų mitų.

Ar geriau tėveliams sakyt (kai sugauna vaikai dedančius po egle dovaną), kad senelis liepė perduot?

Ar geriau sakyt: mes labai tave mylim ir norim pradžiuginti švenčių proga?

Rodyk draugams

Nėra ką apsirengti ir kitos (ne)moteriškos problemos

Jei galvojate, kad bėda kodiniu pavadinimu “nėra ką apsirengti” yra moteriška, tai aš nesutinku.

Mano brolis studentas labai dažnai pareiškia:

-Man reikia naujų džinsų. Nes turiu tik dvejis. Tie man netinka prie šitų batų nes atrodo per trumpi. Vadinasi lieka vieni, o gi nevaikščiosiu pastoviai tais pačiais.

O aš maniau bernai trina vienus džinsus ar megstinį iki skutų, o tada jau reikia kito. Atrodo keičiasi laikai. 

Mano brangusis irgi pastoviai “ką man apsirengt į seminarą?” ; “ar ne per daug treningiškai šitas džempas atrodo, galiu į darbą?”. Na ir taip toliau. O kai susipažinom, aš turbūt kokius metus mačiau tik vieną jo aprangos variantą. Dabar rūbų daugiau nei aš turi. Mano įtakos čia tikrai nėra.

Labai susinervinu, kai einu aš pirkti kokių batų. Namo grįžtu tuščiomis ir susiparinus, o jis su krūva naujų drabužių, kurių jam visai nereikia (nes jei man nuolat kala į galvą, kad nereikia, vadinasi ir jam nereikia).

O dabar mergaitiški pamąstymai? Kodėl vakarinėse vizijose (išverčiu suprantamiau - kai vakare galvoju kaip rėdytis ryt), aš sugalvoju gražius variantus. O ryte pasirenku patogų? Aš tai nesuprantu. Net išsilyginu vakare, kokį sijoną, o darbe atsidūriu su džinsais.

Iš vis man tie drabužiai atrodo kaip asmeninių kompleksų maskavimas. Aš neturiu poreikio pirkti. Tačiau pirkdama turiu vilties, kad jau su šitais džinsais pagaliau atrodysiu gražiai, jau šitie batai pavers mane karalaite. Na ir viskas būna kaip visada…  Nei gražiai atrodau, nei karalaite tampu:).

O šiandien troleibuse pokalbis:

-Vakar ką nors uždavė per matieką?

-Nežinau, susikaupusi mezgiau šaliką tai negirdėjau.

-Eik tu? Kokiu raštu?

-Dvi geros, dvi blogos.

Rodyk draugams

O laiško trečiojo nebus :)

Nes negavau atsakymo į antrąjį.

Bet šiandien noriu pašnekėti apie dovanas.

Taip, tas pačias. Kalėdines.

Na kaip ten bebūtų neišvengiamai artėja dovanų metas. Mes tai galime ignoruoti. Bet ar norime?

Mano situacija tokia, kad su artimiausiais žmonėmis susitarėme dovanoti, ką nors mielo ir nebrangaus. Kaip jau kas supras taip. Bet man kyla problemų kitoje vietoje.

Visų pirma man reikia nupirkti dovaną už 13.13LT. Su tą sumą įrodančiais čekiais. Čia toks mūsų chebrytės keitimasis dovanomis. Ką nupirkti neįsivaizduoju, nes sveriami saldainiai, arbatos ir panašūs dalykai, kurie gali padėt išsisukt atkrenta. Todėl, kad tai nepatiktų tam žmogui, kurį ištraukiau. Laukiu idėjų.

Dar labai noriu padovanot dovaną žmogui, kuris yra mano draugas. Bet ne toks kaip visi. Mūsų nesieja jokie sexualiniai santykiai ir net kažkas į ta pusę. Tačiau ir draugystės forma kažkokia keista. Tarsi žaidimas kas ką… Ką padovanot? Vėlgi vyrams pliušinio žaisliuko neįkiši. Čia netinka ir knygos ir šiaip brangūs daiktai, nes gali nepriimti. Bet netinka ir niekas sentimentalaus, nes “gaučiau į galvą”. Žodžiu, neišsprendžiama…

Dar yra vienas žmogus, su kuriuo esu nepažystama. Bendraujam tik per “Skype” arba laiškais. Jis kantriai klauso mano bėdų. Be to jo laiškai super… Apie nieką, bet ne sentimentalūs ir labai įdomūs. Kadangi jis nekenčia Kalėdų (jaučiu visi dizaineriai jų nekenčia kai padaro tūkstančius atvirukų ir kitų nesąmonių), aš pažadėjau jam ką nors padovanot. Na, kad ta šventė nebūtų labai bjauri. Siųsiu paštu dovaną. Ką padovanot žmogui, kurio nepažysti, nežinai jo pomėgių? Ir dar, kad siuntinys 

nebūtų labai sunkus.

Man tikrai reikia idėjų. Ir, kad tai neuskurdintų visiškai, nes noriu jaust džiaugsmą dovanodama.

Rodyk draugams